Kodėl lesbiečių festivalyje tiek daug cislyčių vyrų?

Ant tualeto sienos markeriu užrašytas klausimas sukėlė daug diskusijų, kurios tęsėsi gyvai atskiruose rateliuose, festivalio uždaryme ir vis dar tebesitęsia. Mes, festivalio komanda taip pat diskutavom ir nelaukdamos kitų metų norime atsakyti į šį klausimą ir pasidalinti savo pozicija.

Trumpas atsakymas – nes Sapfo Fest yra queer feminist, o ne (tik) lesbiečių festivalis, bet kviečiame paskaityti ir ilgesnį atsakymą, paaiškinantį kodėl, ir ką tai reiškia.

Lesbietė, gėjus, bi, trans, asex - mūsų identitetai, tai, kas esame, kas jungia mus ne todėl, kad esame itin panašūs (pabandyk rasti panašumų tarp Soho sutikto Vilniaus gėjaus ir aktyvistės lesbietės). Mus jungia bendros patirtys - išgyvename bendras skriaudas ir kovojame su tais pačiais priešais. Kovotojai prieš „LGBT ideologiją“ savo tekstų gale nepalieka žvaigždutės su paaiškinimu „išskyrus lesbietes/gėjus/trans/...“. Jei ne tualetų klausimas, jie net nesivargintų aiškintis kas iš mūsų mergaitis, o kas berniukė, visi – propaganda ir visi - vištgaidžiai. O kas skirsto? Mes. Mes skirstomės į identitetus, ieškome savęs tarp 72 lyčių ir begalės vėliavų (vien wikipedijoj yra virš 50 skirtingų LGBTQ+ vėliavų). Todėl, kad nuo kažko pradėti reikia, o pradėti lengviau nuo to, ką žinai - savęs, orumo ir matomumo, savo poreikių ir panašių į save. Kai trūkumo tiek daug, panašumas vienija, o bendros patirtys ir apčiuopiami, konkretūs tikslai, kad ir kuklūs, atrodo kaip realūs ir įgyvendinami. Skirstymasis pagal identitetus padeda mums jaustis matomoms, dalintis patirtimi ir pagalba, išlikti tuomet, kai platesnė bendrystė per pavojinga ar sudėtinga. Pasaulyje, kur dalis mūsų visiškai neegzistuoja, o kita dalis laikoma propaganda, identitetas įžemina - suvokimas, kad esi LGBTQ+, o ne keistas, nenormali ar nevertas meilės, gali išgelbėti gyvybę. Nieko keisto, kad saugome savo identitetą ir esame pasiruošę jį ginti nagais ir dantimis. Ginamės ne tik nuo konkrečių atakų, bet nuo potencialių ir jau patirtų, saugomės ir identitetų, kurie tikėtina, kad puls ar yra mus skaudinę praeityje (ne visos gyvatės nuodingos, bet geriau visų pasisaugot).

Bet ar iš trūkumo gimęs identitetas įkvepia svajoti apie daugiau nei trūkumo nebuvimą? Liaudies pasakojime piemeniui užduodamas klausimas – ką darytum jei būtum ponas? Piemuo atsako – ganyčiau raitas ir visada turėčiau lašinių. Piemens svajonė paremta jo patiriamu trūkumu ir tuo, kas palengvintų jo kasdieną. Jo svajonės neperžengia ganyklos ribų, jis nesvajoja būti bajoru, juoba nesvajoja, kad visi gyventume kaip bajorai..

O mes svajojam.

Draugas ukrainietis karo pradžioje yra sakęs, kad svajoja Lietuvoje nematyti Ukrainos vėliavų, jas norėtų matyti tik Ukrainoj, nacionalinėse įstaigose, kuriose joms ir vieta. Bet kur kitur jos reiškia nelaimę, krizę, karą. Mes norėtume nematyti vaivorykštės vėliavų, norėtume nebūti nuolatinėje krizėje, kovoje už išlikimą. Dar labiau norėtume nematyti atskirų vėliavų: gay, lesbian, trans, bi, asex ir visų atskirų kombinacijų, kurių spalvų reikšmes atpažįsta gal nebent disciplinuoti Berlyno aktyvistai. Nes jos rodo atskiras kovas už matomumą ir išlikimą, atskiriant vieną grupę nuo kitų, skirstant pagal tai, kas esi. Mes svajojame, kad šio skirstymo nereikėtų.

Sapfo festivalis tai – kolektyvinis kvietimas kurti ir patirti utopiją svajojant ne tik apie bazinių poreikių patenkinimą sau ir savai vaivorykštės kombinacijai, o apie pasaulį koks galėtų būti: prieinamas, saugus ir laisvas visoms, nepriklausomai nuo finansinės padėties, negalios, identiteto ir viso to, ko negali pasirinkti. Šią savaitgalio utopiją kuria žmonės, kurie ja tiki, ir dauguma vardan to dirba kasdien. Organizuoja renginius, buria bendruomenes, rengia protestus, padeda tiem, kam labiausiai to reikia, rašo straipsnius, kuria meną, stato scenas ir gamina maistą. Dažnai be atlygio, neskaičiuojant valandų ir nesivaikant pripažinimo. Visi šie žmonės vadovaujasi feministinėmis vertybėmis ir dauguma jų yra queer moterys, bet yra ir vyrai, nebinarinės lyties asmenys, cis, trans, straight, gay, bi, asex, neurotypical ir neurodivergent, vegetarai ir visavalgiai, aukšti, žemi, stori ir visokie, kokių būna. Juos vienija bendras tikslas ir pastangos, įdedamos jo siekiant. Vienija tai, ką darome.

Taigi, Sapfo kviečia bent vieną savaitgalį metuose leisti sau pasvajoti apie utopiją. Neieškant skirtumų pagal tai kas esame, o bendrumų pagal tai, vardan kokios utopijos drauge dirbame. Lesbietė yra identitetas - artimas, brangus ir dalis mūsų, feminist ir queer yra ir politika, vienijanti idėja. Taigi, kodėl tiek daug cis vyrų feminist queer festivalyje? Todėl, kad kai kuriem jų lygios LGBTQ+ teisės ir galimybės yra nedaloma utopijos dalis, dėl kurios jie dirba drauge su mumis, suprasdami savo poziciją ir būdami atviri mokytis iš queer bendruomenės (kaip ir kitų, patiriančių atskirtį). Savo darbu jie prisideda prie Kauno ir Vilniaus praidų organizavimo, drauge stato infrastruktūrą, kuria naudojamės festivalio metu, drauge kuria LGBTQ+ draugiškas erdves ir renginius, renka lėšas queer iniciatyvoms ir, suprasdami savo poziciją, tą daro nesiverždami ant scenos. Tai, ką darome, o ne tai kas esame mus jungia su šiais žmonėmis ir mes, Sapfo komanda, tikime, kad bendros idėjos ir darbas įdedamas jų siekiant yra svarbiau nei identitetas, kuris, nereflektuojamas gali virsti atskirtį didinančiu, o ne vienijančiu.

Neatsakome už visus ir visas festivalyje apsilankančias žmogas, nei viena iš mūsų neužaugo ir negyvena utopijoje, tad kurti saugią, prasmingą ir prieinamą erdvę mokomės kartu per klaidas ir bandymus. Todėl didelį dėmesį skiriame festivalio gairėms – jų supratimui ir įgyvendinimui, kviečiame prisidėti prie festivalio išgyvenimo, siūlyti programą ir atvirai diskutuoti. Festivalio pradžioje visos stojame prieš jus su kvietimu ateiti kalbėtis, pranešti mums jeigu kiltų nemalonių situacijų ar kažkas priverstų jaustis nesaugiai, ir pasiliekame teisę tokius asmenis išprašyti. Tačiau neskirstome žmonių identitetais ir priimame visas/us, kas atvyksta į Sapfo su atvirumu, supranta ir reflektuoja savo privilegijas ir poziciją, sutinka laikytis festivalio gairių ir gerbti erdvę bei žmones joje, juoba prisidėti kuriant festivalį. Tą ir norime pasiūlyti žmogai, pradėjusiai šią diskusiją. Kviečiame tave prisijungti prie Sapfo savanorių grupės ir prisidėti prie to, kaip gimsta nuo rudens planuojamas festivalis. Vakarus praleidžiant online susitikimuose, pildant biudžetus, planuojant, kuruojant programą, o vėliau statant, dažant, ir renkant šiukšles. Drauge dirbant, o ne anonimiškai keliant klausimus ant tualetų sienų, rasime atsakymus į mums bendruomenei svarbius klausimus.

Mes svajojam ne tik apie tai, kad nebūtų neapykantos ar kad turėtume minimalias teises. Mes svajojame daugiau. Kokiame pasaulyje norėtume gyventi?

Ar šioje utopijoje būtų cis vyrų? Lesbiečių? Gėjų? Ar būtų praidai? Ar plazdėtų vaivorykštinės vėliavos?